Bendraudami draugai puoselėja gerus tarpusavio santykius. Panašiai ir Dievas nori, kad jam išsipasakotume, ir taip užsimegztų glaudūs ryšiai. Jis sako: „Kai jūs šauksitės manęs, kai ateisite ir kreipsitės į mane malda, aš jus išklausysiu“ (Jeremijo 29:12). Melsdamiesi Dievui artinsitės prie jo, „ir jis artinsis prie jūsų“ (Jokūbo 4:8). Biblija mus patikina: „Viešpats artimas kiekvienam, kas jo šaukiasi“ (Psalmyno 145:18). Kuo daugiau jam melsimės, tuo mūsų draugystė su Dievu stiprės.

Jėzus kalbėjo: „Nejaugi atsirastų tarp jūsų toksai žmogus, kuris savo sūnui, prašančiam duonos, paduotų akmenį? Arba jeigu jis paprašytų žuvies, negi paduotų gyvatę? Tad jeigu jūs [...] mokate duoti savo vaikams gerų dovanų, juo labiau jūsų Tėvas, esantis danguje, duos gera tiems, kurie jį prašo“ (Mato 7:9–11). Taip, Dievas nori, kad jam melstumėtės, nes „jis jumis rūpinasi“ ir yra pasirengęs padėti (1 Petro 5:7). Jis netgi ragina išsakyti viską, kas slegia širdį. Biblijoje rašoma: „Dėl nieko nebūkite susirūpinę, bet visuose reikaluose malda ir maldavimu, su padėka jūsų prašymai tesidaro žinomi Dievui“ (Filipiečiams 4:6).

Žmogaus prigimtį tyrinėjantys specialistai pastebėjo, kad stiprų poreikį melstis jaučia šimtai milijonų žmonių. Ne išimtis ir kai kurie ateistai bei agnostikai. * Tai tik patvirtina, jog esame sukurti su dvasiniais poreikiais. Jėzus pasakė: „Laimingi, kurie suvokia turį dvasinių poreikių“ (Mato 5:3). Viena, kaip galime juos patenkinti – savo mintis kuo dažniau išsakyti Dievui.

Kaip Dievas mus laimins, jeigu atsiliepsime į kvietimą jam melstis?